Kalba yra juokingas dalykas. Jausdamiesi mes jaučiamės išlaisvinti, o kartu yra ir keista įstrigimo rūšis. Mes negalime bendrauti be žodžių, tačiau ar pakanka žodžių išreikšti viską, ką jaučiame? Atsakymas būtų ne. Kasdieniame gyvenime mes išgyvename begalę emocijų - kai kurias paaiškinamas, o kitas nepaaiškinamas. Ir vis dėlto mes stengiamės paaiškinti, ką jaučiame, naudodami esamus nepakankamus žodžius. Mes žinome, kad noras reiškia kažko norėti, bet koks žodis apibūdina baimę, kurią jaučiame, kai gauname tai, ko norime? Galbūt tam nėra žodžio, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mes nejaučiame emocijų.
Šis nesugebėjimas žodžiais išreikšti tam tikrų emocijų nėra atskiras jausmas, o tai yra bendras visiems. Atėjo laikas, kai kažkas sugalvojo žodyną, kuris galėtų mums padėti apibūdinti šį keistą, neaiškų sielvartą. Ir tas žmogus yra Johnas Koenigas, kuris aštuonerius ilgus metus bandė sugalvoti naujų žodžių, kurie apibūdintų tuos nepaaiškinamus liūdesius. Jis sudarė knygą „Neaiškių sielvartų žodynas“, tikėdamasis užpildyti kalbos spragas, ir tikėjosi, kad pagaliau žmonės kalbės apie tuos liūdesius, kurių anksčiau išvengė dėl žodžio trūkumo.
Savo Tedo pokalbyje Koenigas prisimena laiką, kai jo paties melancholija paskatino jį kurti žodyną, ir kaip žmonės vėliau atėjo pas jį padėkoti už darbą.
Vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.