Mappila Ramayanam: seniausio Indijos epo sukūrimas Malabari musulmonų aplinkoje

Daugelis Ramajanos pasakotojų yra kilę iš musulmonų bendruomenių. „Mappila Ramayanam“, kilęs iš Malabari musulmonų ar Mappilas liaudies dainų tradicijų, yra pavyzdys, kaip epas peržengė kultūrines ribas.

Nėra lengva nustatyti Mappila Ramayanam kilmę. Kaip ir daugumos žodinių kompozicijų atveju, tikroji jos sukūrimo istorija yra prarasta.

Diwali žymi Ramo sugrįžimą į Ayodhya, laimėjusį iš mūšio su Ravanu. Prieš šių metų festivalį apžvelgiame daugybę epo versijų, kurios formavo mūsų kultūrą, meną ir politiką. Tai nuostabiai įvairios tradicijos, pradedant Jain Ramayana racionalizmu ir baigiant Mapilla Ramayanam humoru. Tai ir politinis idealas, ir giliai asmeninė patirtis. Tai yra mega istorija, kurioje yra daugybė Indijos pasakojimų.

Johno Richardo Freemano „Mappila Ramayanam“ vertime į anglų kalbą yra ištrauka, pavadinta „Surpanakha meilės uvertiūros“. Čia vyksta įdomūs Ramo ir Surpanakha mainai, kur jis jai sako: „Vyrui yra moteris, o moteriai - vyras: tai įstatymas Šariate! Į tai ji atsako: jei vyras pasilieka keturias ar penkias moteris, nėra jokių problemų. Bet tai moteriai neleidžiama; toks įstatymas yra Šariate.

Šis Šariato paminėjimas senovės epoje neturėtų stebinti. Galų gale, tai yra Ramajana, labai mylima istorija, kuri tūkstantmečius įkvėpė pasakotojus, poetus ir rašytojus. Kaip AK Ramanujanas nurodė savo esė „300 ramajanų: penki pavyzdžiai ir trys mintys apie vertimą“, Ramo istorija aptinkama stulbinančiai daugybe kalbų - nuo bengalų iki baliečių ir tamilų iki tibetiečių, o vien sanskrito kalba yra apie 25 ar daugiau versijos.

Tiesą sakant, daugelis Ramajanos pasakotojų yra kilę iš musulmonų bendruomenių. Pavyzdžiui, Radžastano manganiyrai, kurie prieš maždaug 400 metų atsivertė į islamą, remiasi Tulsidaso poezija ir dainuoja apie Ramo gyvenimą. Malaizijos Wayango Kulito (šešėlinė pjesė) tradicijoje lėlininkai yra musulmonai, tačiau jų atliekamoms istorijoms įtakos turi Ramajana. „Mappila Ramayanam“, kilęs iš Malabari musulmonų ar Mappilas liaudies dainų tradicijų, yra dar vienas pavyzdys, kaip epas peržengė kultūrines ribas.

Nėra lengva nustatyti Mappila Ramayanam kilmę. Kaip ir daugumos žodinių kompozicijų atveju, tikroji jos sukūrimo istorija yra prarasta. Galbūt tai prasidėjo nuo darbininko, kuris daugiau nei prieš 100 metų klajojo dirbdamas keistus darbus Keralos Malabaro regione. Pravardžiu Piranthan Hassankutty (Crazy Hassan) jis nustatė savo Ramajanos versiją Mappilapattu (Mappila liaudies dainos) pavidalu ir metru. Jis netgi galėjo būti sukurtas anksčiau, o „Hassankutty“ buvo paskutinis iš jo siųstuvų.

Kita vertus, rašytojas ir akademikas daktaras MN Karassery, kuris pirmą kartą įrašė Mappila Ramayanam tekstą, mano, kad Hassankutty iš tikrųjų nebuvo. Mes neturime tam jokių įrodymų, sako jis. Gali būti, kad Hassankutty buvo tikras klajojantis bardas ar poetas arba kad jis buvo tiesiog personažas, naudojamas šioje versijoje kaip pasakotojas. Aš asmeniškai tikiu pastaruoju. Mums prieinamos tik „Mappila Ramayanam“ dalys, kurias surinko „Karassery“.

Jis prisimena, kad aš tyrinėjau „Mappilapattu“, o kitas mokslininkas, pavadintas KK Karunakaranas, kreipėsi į mane su patarimu apie „Mappila Ramayanam“, kurį jis girdėjo skaitant TH Kunhiraman Nambiar, vadakkan pattu (viduramžių kilmės baladžių iš šiaurės Malabaro) mokslininkas. . Nambiaras buvo girdėjęs baladę prieš daugelį metų ir įsiminė kai kurias jos dalis. 1976 m. Liepos mėnesį aš pagaliau sutikau Nambiarą ir įrašiau jo įsimintas eilutes. „Mappila Ramayanam“ paskelbė „Karassery“ savo knygoje „Kurimanam“. Nambiaras taip pat prieš mirtį paskelbė savo knygoje „Mappila Ramayanavum Nadan Pattukalum“.

1976 m. „Karassery“ iš karto suprato kompozicijos svarbą, kuri buvo orientacinė, nes tai buvo harmonijos laikas, kai bendruomenės, gyvenusios skruostais, buvo pakankamai atviros, kad taip pat galėtų švelniai pasijuokti. Tuo metu kaip dabartinė, kai dešiniųjų indų grupuotė „Hanuman Sena“ privertė kritiką MM Basheer nustoti rašyti rubriką apie Ramajaną vien dėl to, kad yra musulmonas, „Mappila Ramayanam“ įgauna didesnę reikšmę. Tai nėra atsidavimo darbas ir, nepaisant juokingo tono, jis nėra skirtas niekam įžeisti. Jis skirtas tik vinodam, malonumui, sako Karassery.

Tonas yra komiškas - tokios scenos, kaip ta, kurioje parodyta Ravana, stengiasi nusiskusti, nes turi 10 galvų, arba ta, kurioje Surpanakha naudoja medžio anglį ir medų, kad juodintų plaukus, prieš pradėdama suvilioti Ramą. Baladė yra pagardinta savo kilmės musulmonų aplinka - be nuorodos į „Shariat“, Ravanas vadinamas sultonu, o Surpanakha draugas - Fatima. Dainą žymi fonetinės arabų-malajalių tarmės ypatybės-malajalių versija, parašyta naudojant modifikuotą arabų scenarijų, būdingą Mappila bendruomenei. Pavyzdžiui, pradinis „r“ pakeičiamas „l“, taigi tai yra Lama, Lamayanam ir Lavanan. Be to, „h“ pašalinamas iš „Hanuman“, kuris vėliau vadinamas „Anuman“.

Atidžiai perskaičius tekstą matyti, kad kompozitorius buvo gerai pažįstamas ir iš tikrųjų mėgdžiojo Adhyathmaramayanam Kilippatu - sanskrito Ramajanos malajalių versiją, kurią XVII amžiuje parašė Thunchaththu Ramanujan Ezhuthachan.

Nors susidomėjimas „Mappila Ramayanam“ buvo didžiausias, kai „Karassery“ jį atkreipė į platesnę auditoriją Keraloje, jis vis dar yra populiarus pasirinkimas metinėse mokyklų ir kolegijų programose bei festivaliuose, vykstančiuose lietingą Karkadakam mėnesį, kai Kerala Induistai tradiciškai deklamuoja Ramajaną. Dr KM Bharathan daugiau nei 20 metų įvairiuose susibūrimuose deklamuoja Mappila Ramayanam. Jis to neatlieka taip reguliariai, kaip anksčiau, tačiau pasirūpino, kad to išmokytų kitus, kad užtikrintų žodinės tradicijos tęstinumą.

Kai kur publikai tai nepatiko. Dažniausiai įsižeidžia abiejų pusių fundamentalistai. Kartą, kai turėjau kvietimą jį atlikti Perambroje, Kožikodės rajone, turėjau turėti policijos apsaugą, nes pasirodė pasirodę plakatai, prieštaraujantys pasirodymui.

žalias vikšras geltona galva

Kitą kartą kai kurie žmonės, susiję su induistų dešiniąja grupe, prieštaravo, kad Palakkado mokyklos mokytojas mokytų Mappila Ramayanam mokinius už metinį programos pasirodymą.

Kai kurie musulmonų dvasininkai taip pat manęs klausinėjo, kodėl aš pasirinkau tai atlikti, taip pat buvo laikraščiuose paskelbtų kritiškų laiškų. Vienintelis mano atsakymas į juos yra tai, kad nėra jokios žalos. Turėtume tuo tiesiog džiaugtis. Be to, man tai yra Keralos bendruomeninės harmonijos simbolis. Vien dėl to kompozicija turėtų būti labai svarbi, sako Karassery.

*Istorija iš pradžių buvo paskelbta su antrašte „Lankos sultonas ir kitos istorijos“